Kaip atsiranda dantų ėduonis?
Geriausia, kai tarp burnoje esančių įvairių rūšių bakterijų, yra susiformavęs balansas. Tuomet žmogaus dantys yra sveikiausi ir gražiausi. Tačiau dėl sudėtingų fiziologinių balansavimosi procesų burnoje, įvairių aplinkos poveikių ir bakterijų patekimo tai ne visuomet įmanoma pasiekti. Dėl to burnoje ima vyrauti tam tikros bakterijos. Dantų ėduonis pradeda formuotis, kai burnoje esanti mikroflora ima skaidyti angliavandenius. Tuomet bakterijos išskiria rūgštį, kuri pamažu pradeda graužti tiek kietuosius („išplaudama“ kalcio jonus), tiek minkštuosius danties audinius. Ėduonies rizika išauga tuomet, kai burnoje ženkliai padidėja streptokokų mutans (lot. Streptococcusmutants) ir laktobacilų (lot. Lactobacilli) bakterijų skaičius, o apsauginiai burnos veiksniai, tokie kaip seilių kiekis, jų buferinė geba, savaiminis burnos apsivalymas, tinkamai nefunkcionuoja.
Fermentinių reakcijų metu streptokokai gamina polisacharidus, kurie skatina dantų apnašo susidarymą ir dauginimąsi. Streptokokai, priešingai nei kiti burnos mikroorganizmai, geba išgyventi rūgščioje terpėje.
Pieno rūgšties bakterijos – laktobacilos – greitina ėduonies vystymąsi. Besidaugindamos laktobacilos tiesiogiai pažeidžia danties struktūras. Jos kaupiasi užsilaikymui patogiose vietose: dantų vagelėse, danties kramtomojo paviršiaus duobelėse, ėduonies pažeistose ertmėse, greta restauracijų kraštų ir breketų. Tai tos burnos vietos, kuriose vyrauja žemas pH. Šias vietas paprastai yra sunkiau prižiūrėti, jos blogiau išvalomos, todėl ėduonis jas pažeidžia pirmiausiai.